Tęsinys
Vis kalbėjau apie Priiskovajos kapinių tvoros ir kryžiaus statymą. Pagaliau tai įvyko. Ryte atvykę į kapinaites pradėjome kalti tvorą (tiesa, ją statėme ne aplink visas kapinaites, o tik aplink kryžių), o Stasys užbaigė kryžių ir užkabino ant jo rožinį. Pagaliau viskas buvo paruošta – kryžius įkastas, tvorelė visa sukalta, o mes, uždegę žvakutes ir pasimeldę, išėjome vis atsigręždami nužvelgti Priiskovajos kapines paskutinį kartą.
Sibiro vaikai
Išėjus iš miško mūsų laukė Jonas, turėjęs mums duoti nenoriai pažadėtą interviu. Pasikalbėjome apie jo šeimą, apie gyvenimą Sibire ir paklausėme, kodėl jis nusprendė ten pasilikti. Atsakymas trumpas ir aiškus: „Turtingesnės žemės nei čia nėra.“ Kita vertus, su Lietuva jį jungė tik tėvai, kurių kapus aplankėme Beretės kapinėse, o jo jaunystė ir visas gyvenimas prabėgo čia, Sibire. Vis dėlto prisiminimo vardan padovanojome jam Lietuvos vėliavą, nes, kaip jis pats sako: „Aš esu lietuvis ir visi tai žino.“
Po darbų ketveriose Bereziovkos rajono kapinėse persikėlėme į Manos rajoną, kuriame turėjome tvarkyti Orešnoje, Širokij Log, Kiedrovij Log ir dar kelerias kapinaites, kurios dar laukia mūsų apsilankymo.
Įsikūrėme Orešnoje kaimo pakraštyje esančiame name, šalia kurio teka negilus upelis, o horizonte stūkso kalnai. Šiame nuostabioje vietoje įsikūrusiame kaimelyje gyvena lietuvis Stanislovas. Deja, jis jau nebekalba lietuviškai, bet vis dar žino keletą žodžių. Stanislovui 52-eji. Jis gimęs čia, Sibire. Keista, nors ir neprisimena lietuvių kalbos, jo širdyje Tėvynė vis dar gyva. Mūsų apsilankymo metu jis pasipuošė aptrintais marškinėliais su užrašu „Lietuva“, lankydamiesi pas jį namie matėme lietuviškos atributikos, o jo kompiuterio darbalaukį puošia Trakų salos pilies nuotrauka. Be viso to, Stanislovas kaip ir jo likimo brolis Jonas pats mus vežiojo iš kapinių į kapines bei parūpino medienos kryžiams.
Orešnoje apylinkės
Manos rajone iš pradžių nuvykome į Orešnoje kaimo antrąsias kapinaites, kur palaidota nemažai lietuvių. Ten greitai išvalėme teritoriją nuo brūzgynų ir šiukšlių, o jau patyrę mūsų komandos kryždirbiai spėriai sukalė ir senu ZIL`u į kapines atvežė 3,5 m aukščio kryžių. Jį pastatėme kapinių pakraštyje ant kalvos krašto, todėl jis matosi ne tik iš kapinių, bet ir slėnyje įsikūrusio kaimelio.
Orešnoje apylinkės gražios, bet laukinės, todėl kelionėms po jas naudojome seną, bet patikimą ir didelį pravažumą turinčią rusišką techniką. Ne visai patogu, bet svarbiausia, jog tikslą visada pasiekiame. Pasiekėme ir gūdžioje taigoje buvusį Širokij Log kaimelį, į kurį pokario metais buvo atitremti 104 lietuviai. Dabar iš kaimelio beliko tik keli kryžiai ir tvoros liekanos šlaite įkurtose kapinaitėse.
Širokij Log kapinėse dar niekada nesilankė jokia tvarkymo ekspedicija, todėl kapinės sukėlė dar didesnę nuostabą ir susižavėjimą. Užplūsta keistas dviprasmiškas jausmas – kapinių autentiškumas, samanos ir eglaitės, augančios tarp kryžių, atrodo išties gražiai, tačiau gaila matyti nykstantį tautiečių atminimą. Kaip ir visada kapinaites apvalėme, o sužavėti jų grožio nusprendėme aptverti visą kapinių teritoriją. Tiesa, tai nukėlėme kitai dienai.
Panašios buvo ir 8 km į vakarus nuo Kiedrovij Log esančios kapinės, tik kryžiai buvo dar didesni ir jų buvo dar daugiau. Nuvirtusius atstatėme, stovinčius sutvirtinome, ant Antano Aukūno (1872–1951) atminimui pastatyto kryžiaus pririšome Lietuvos vėliavėlę.
Orešnoje apylinkėse aplankėme ir daugiau didesnių ar mažesnių kapinaičių. Daugumoje iš jų neradome lietuvių kapų, bet pagrindinėse kaimelio kapinėse jų radome gana daug, tačiau beveik netvarkėme, nes jie buvo gerai išlaikę.
Orešnoje daug laiko praleidome su Stanislovu ir jo šeima – žmona, dukromis, anūkais. Viliuosi, kad mūsų apsilankymas jiems praskaidrino kasdienybę. Na, o mums ekspedicijos kasdienybę greitai praskaidrins dar vienas ekspedicijos dalyvis, atvykstantis mūsų aplankyti iš Lietuvos. Kas jis – sužinosite vėliau.
Bus daugiau
Simonas SPRINDYS
